 |
|
Gimė 1806 m. vasario 17 d. Lohoisko dvare (Barysavo apskritis, Minsko gubernija), mirė – 1868 m. liepos 13 d. Minske, palaidotas Lohoiske.
Iš pradžių mokėsi namuose, vėliau buvo atiduotas į Polocko jėzuitų ordino mokyklą, ją uždarius dar vienus metus mokėsi dominikonų mokykloje Zabialuose, Vitebsko gubernijoje, vėliau perkeltas į prestižiškiausią to meto vidurinę mokyklą –Vilniaus gimnaziją, įsikūrusią universiteto patalpose.
1823 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1828 m.
1828-1836 m. dirbo Varšuvoje, Lenkijos Karalystės iždo ministerijoje.
1842 m. apsigyveno Lohoiske, kur kartu su broliu Eustachijumi įkūrė muziejų (pirmasis muziejus dabartinėje Baltarusijos teritorijoje).
1838 m. tapo Lenkijos karalystės valdininku, banko reikalais lankėsi užsienyje.
Lohoiske užsiiminėjo intensyvia ūkine veikla.
Daug laiko skyrė ir kultūrinei veiklai – sukaupė didelius archeologinius, numizmatikos, autografų, raižinių, piešinių rinkinius, biblioteką.
1855 m. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo iniciatorius.
1857 m. organizavo mokslinę – tiriamąją ekspediciją Nerimi nuo upės ištakų iki santakos su Nemunu. Ši kelionė jau po mirties buvo aprašyta atskiroje knygoje. Ekspedicijos metu buvo matuojami ir piešiami kiekvienos reikšmingesnės Neries apyrubės planai, buvo išmatuotos ir sužymėtos pagrindinės jos rėvos, surašytos pakrančių gyvenvietės, tiltai, keltai, menkiausi šaltiniai, intakai. Tiškevičius tyrė vagos gilį ir plotį, rinko medžiagą apie pakrantėse esančius archeologijos paminklus, užrašinėjo tautosaką, fiksavo menkiausius istorinius gyvenviečių duomenis, istorines detales, padavimus, legendas. Ypač daug dėmesio skyrė prekybos Nerimi istorijai, rūpėjo ir upeivių kalba, sudarė jų kalbos žodynėlį.
1858 m. dėl pablogėjusios sveikatos išvyko į Austrijos Alpes, kur kasinėjo romėnų laikotarpio kapus.
Važinėdamas studijų reikalais į užsienį užmezgė ryšius su įvairių kraštų archeologais, kas praplėtė jo mokslinį išsilavinimą.
1861 m. buvo tikrasis Žemdirbių išsilaisvinimo ir paleidimo iš baudžiavos komiteto narys.
Visą gyvenimą domėjosi archeologija, etnografija, geografija.
Buvo Vilniaus archeologijos komisijos narys, Amerikos ir Rytų etnografų draugijos, Paryžiaus geografų draugijos, Vilniaus ir Minsko statistikos komitetų narys, Maskvos archeologinės draugijos narys.
Kasinėjo daugelį archeologinių paminklų dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje bei užsienyje, nurodoma, kad vien Minsko gubernijoje tyrinėjo apie 200 pilkapių bei piliakalnių.
Pirmasis iš archeologų atkreipė dėmesį į ženklus ant puodų dugnų, nors tikrosios jų paskirties ir nesuprato. Jis siūlė tyrinėti tuos pilkapius, apie kuriuos dar išlikę pasakojimų ir padavimų, tikėdamasis išsiaiškinti ar tai tik mitai, ar tikrovė.
Tyrinėjimai
Lietuvoje 1840 m. kasinėjo Čiobiškio apylinkėse (Širvintų r.), 1857 m. Grabijolų pilkapyne (Vilniaus r.), 1857 m. Karmazinų pilkapyne (Vilniaus r.), 1857 m. Kernavėlėje (Vilniaus r.).
Svarbesnės publikacijos
Tyszkiewicz K. O kurhanach na Litwie i Rusi Zachodniej. – Berlin, 1868. – 287 p.
Tyszkiewicz K. Wiadomości hystoriczne o zamkach horodyszczach i okopiskach starożytnych na Litwie i Rusi Litewskiej // Teka Wileńska. – 1859, sąs. 3, p. 275-305; sąs. 4, p. 205-240; sąs. 5, p. 137-194; sąs. 6, p. 89-137; Atsp.: Wilno, 1859. – 194 p.
Tyszkiewicz K. Wilja i jej brzegi. – Drezno, 1871 – 362 p. – Taip pat: Tiškevičius K. Neris ir jos krantai. – V., 1992. – 398 p.
Тышкевич К. О курганах в Литве и Западной Руси // Виленский вестник. – 1864, 1 окт. – 13 окт. (№ 112-117).