 |
|
Gimė 1930 m. vasario 8 d. Rimkūnų km., Pakruojo r., mirė 1979 m. birželio 10 d., palaidotas gimtinėje.
1949 m. baigęs gimnaziją bei verčiamas gyvenimo aplinkybių, pradėjo dirbti Liesų mokykloje (Pakruojo r.) anglų kalbos mokytoju, tačiau po dviejų savaičių buvo perkeltas į Žeimelio vidurinę mokyklą. (Pakruojo r.)
Mokytojaudamas Žeimelio vidurinėje mokykloje, 1957 – 1958 m. ėmė domėtis gimtojo krašto istorija.
1959 m. rudenį buvo paskirtas mokyklos kraštotyros būrelio vadovu bei įkūrė muziejų mokyklos patalpose. Į kraštotyrinį darbą mokėjo įtraukti ir mokinius.
1966 m. pradėjo apibendrinti surinktus kraštotyros duomenis – visa tai išdėstė 18 tomų, kurių bendra apimtis 4400 mašinraščio puslapių. Kraštotyrininką domino šių baltų tautų archeologija, istorija, etnografija, kalbotyra, mitologija, tautosaka.
Jis bene pirmasis iš lietuvių kraštotyrininkų taip plačiai tyrinėjęs žiemgalių etninę kultūrą.
J. Šliavas buvo priimtas į Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugiją.
Aktyviai siekė išsaugoti, tinkamai įamžinti rajono istorinius, archeologinius paminklus.
Laikraštyje „Auksinė varpa“ skelbdavo paminklų niokojimo atvejus, piktindavosi valdžios abejingumu paveldo išsaugojimui.
1978 m. J. Šliavui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas.
Pagrindinės publikacijos
Šliavas J. Amžių pėdsakais // Tarybinis balsas (Joniškis). – 1975, rugpj. 14.
Šliavas J. Ar teisingai vadiname // Kraštotyra. – V., 1975. – P. 324-336.
Šliavas J. Archeologija // Šliavas J. Žeimelio apylinkės. Kultūros ir švietimo apybraiža. – K., 1985. – P. 7-13.
Šliavas J. Kai kurie Joniškio rajono archeologiniai paminklai // Kraštotyra. – V., 1969. – P. 92-97.
Šliavas J. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu // Kraštotyra. – V., 1967. – P. 50-58.
Šliavas J. Kur buvo Sidabrės tvirtovė? // Tarybinis balsas (Joniškis). – 1973, saus. 16, p. 3-4.
Šliavas J. Lietuvos Žiemgalos padavimai // Kraštotyra. – V., 1971. – P. 272-275.
Šliavas J. Mano pažintis su Kaziu Sideravičiumi // Auksinė varpa (Pakruojis). – 1973, saus. 30.
Šliavas J. Nebaigti ieškojimai // Kraštotyra. – V., 1969. – P. 23-33.
Šliavas J. Paskutinis pagonis // Mokslas ir gyvenimas. – 1967, Nr. 10, p. 47.
Šliavas J. Pašvitinio-Linkuvos apylinkių archeologiniai paminklai // Kraštotyra. – V., 1970. – P. 118-126.
Šliavas J. Perkūno kerštas. Pelaniškių kaimo legenda // Auksinė varpa (Pakruojis). – 1968, bal. 4.
Šliavas J. Praeitį atskleidžia žemė // Darbas (Pasvalys). – 1974, rugpj. 13.
Šliavas J. Radiniui 3000 metų // Auksinė varpa (Pakruojis). – 1971, birž. 26.
Šliavas J. Šiaulės kalnas // Kultūros barai. – 1980, Nr. 6, p. 61-62.
Šliavas J. Šventasis ąžuolas (Pikiavičiai); Šventos Brigitos kalnas (Kalnelis) // Sidabrė (Joniškis). – 1998, lapkr. 24, 26.
Šliavas J. Trečias gyvenimas // Komjaunimo tiesa. – 1970, kovo 5, p. 3.
Šliavas J. Vertingas radinys // Kraštotyra. – V., 1969. – P. 347-348.
Šliavas J. Žagarės senovė // Tarybinis balsas (Joniškis). – 1973, kovo 17, p. 3-4.
Šliavas J. Žeimelio ir jo apylinkių archeologiniai paminklai // Kraštotyra. – V., 1971. – P. 136-144.
Šliavas J. Žiemgališki etiudai // Kraštotyra. – V., 1971. – P. 310-320.
Šliavas J. Žiemgalių pėdsakais. – V., 1996. – 199 p.
Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. Žeimelis.– V., 1993. – 176 p.