|
|
Gimė 1884 m. lapkričio 23 d. Navasadų kaime, Marijampolės r., mirė – 1966 m. gruodžio 1 d. Krikštonių kaime, Lazdijų r., palaidotas Krikštonių kaime, Lazdijų r.
1899 m. baigė Sasnavos pradžios mokyklą ir iki 1906 m. dirbo siuvėju bei mokėsi pas Marijampolės vikarą Motiejų Gustaitį.
Būdamas dvidešimt trejų metų eksternu išlaikė Marijampolės gimnazijos baigimo egzaminus, o 1907 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją.
Besimokydamas buvo seminarijos bibliotekininku ir godžiai skaitė įvairią literatūrą. Tuo neapsiribodamas ėmė bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje: 1910 m. leidinyje „Lietuvių tauta“ paskelbė darbą apie Gudelius, 1910 m. „Šaltinyje“ – straipsnius apie lietuvių literatūros pradininkus Kristijoną Donelaitį, Stanislovą Rapalionį, Saliamoną Slavočinskį, Mikalojų Daukšą ir Abraomą Kulvietį.
1912 m. Vadove“ publikavo straipsnį apie Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą istoriją.
1913 m. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Naugardo miestelį Lenkijoje, tais pačiais metais perkeltas į Šventežerį (Lazdijū r.). Vėliau kunigavo Seirijuose.
1925 m. gegužės 28 d. buvo gautas vyskupo leidimas steigti naują parapiją Krikštonyse, kurios klebonu 1927 m. sausio 15 d. paskirtas Jonas Reitelaitis. Iš Zaleskaučiznos dvaro buvo atmatuotas žemės sklypas ir pastatyta laikiną medinė bažnytėlė, klebonija. Pagrindinę bažnyčią reikėjo pradėti nuo projekto ir klebonas kreipėsi į Kauno architektus Vytautą Landsbergį bei Vladimirą Dubeneckį. Užprašyta projektavimo kaina buvo per didelė mažai parapijai, todėl bažnyčios brėžinius paruošė pats J. Reitelaitis. 1927 m. gegužės 30 d. buvo pradėti mūro darbai, o 1934 m. rugsėjo 30 d. Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčia buvo konsekruota. Kaimo jaunimas nupirko varpą, Petras Rusinas nutapė paveikslus, o Marija Subačienė dovanojo altoriui užtiesalą.
Kartu buvo įsteigtos parapijos kapinės, pastatyta mokyklą ir keletą gyvenamųjų namų. Viską projektavo ir su parapijiečių pagalba statė kun. J. Reitelaitis. Klebonaudamas Krikštonyse net 40 metų jis pelnė gilią parapijiečių pagarbą. Dirbo ne tik sielovados darbą, bet ir mokė moteris austi, drabužius siūti; galėdavo ir ligonius gydyti, ir patarti kokį vaistą pirkti. Mokėjo lotynų, rusų, lenkų, vokiečių kalbas. Parašė ir paskelbė spaudoje keturių parapijų monografijas, dar apie šimtui parapijų surinko daug istorinės medžiagos.
Klebonas J. Reitelaitis – 1917-ųjų metų Vilniaus konferencijos dalyvis. Joje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, padskelbusi šalies Nepriklausomybę.
Nuo 1914 m., būdamas Lietuvių mokslo draugijos nariu, daug jėgų skyrė kraštotyrai, didelė jo darbų dalis liko rankraščiuose ir yra saugoma Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto ir Nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekos saugyklose.
Tarybiniais laikais visa jo mokslinė medžiaga buvo įslaptinta.
Palaidotas Krikštonyse, šiame miestelyje veikia ir Jono Reitelaičio muziejus.
Svarbesnės publikacijos
Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekose saugoma apie 300 J. Reitelaičio rašytinių vienetų: jo surištų knygų, knygelių, palaidų lapų, kurių turinį daugiausia sudaro XVI a. privilegijų aktų nuorašai, išversti (arba ne) iš lotynų, lenkų ir senosios slavų kalbų. Pavyzdžiui, Užnemunės apgyvendinamų žemių privilegijų aktai išrašyti iš Lietuvos metrikos, kitų dokumentų. Užnemuninės Dzūkijos monografijos, daugiausia buvusios Seinų apskrities miestelių monografijos, išrašai iš bažnyčių inventorių, žinios apie dvarus, jų žemių brėžiniai, jo užrašyti atsiminimai apie 1863 m. sukilimą, spaudos draudimą, etnografinės įdomybės.