|
|
Gimė 1892 m. birželio mėn. 23 d. Momėnų k. (Utenos r.), mirė – 1984 m. sausio mėn. 21 d., Klevėnų k, Anykščių r., palaidotas Skiemonių (Anykščių r.) bažnyčios šventoriaus kapinėse.
Vaikystėje savarankiškai išmoko skaityti iš maldaknygių ir kalendorių, nuo 1904 m. skaitė pirmuosius lietuvių kalba pradėtus leisti laikraščius.
1907-1910 m. A. Pakalnis dirbo mokytoju kaimų daraktorinėse mokyklose, tuo pačiu metu savarankiškai lavindamasis iš knygų, žurnalų ir laikraščių, kuriuos pradėjo skaityti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, lenkiškai, o vėliau ir vokiškai.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. A. Pakalnis buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kariavo fronte, buvo paimtas į vokiečių nelaisvę. Karo metais jis gyveno belaisvių stovykloje Prūsijoje, karui baigiantis atsidūrė Prancūzijoje.
Po karo atgavęs laisvę, jis grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą ir apsigyveno žmonos tėviškėje Klevėnuose (Anykščių r.), kur liko iki gyvenimo pabaigos. Čia A. Pakalnis ūkininkavo, 1921-1927 m. dirbo Nepriklausomos Lietuvos Utenos apskrities Skiemonių valsčiaus sekretoriumi, paskui kiek laiko buvo Skiemonių pašto viršininkas, Antrojo pasaulinio karo metais trumpai ėjo Skiemonių valsčiaus viršaičio pareigas, po karo dirbo Utenos kariniame komisariate, kol iš tarnybos buvo atleistas kaip nepagrįstai atleidinėjęs jaunus vyrus nuo karinės tarnybos.
Sovietinės okupacijos metais savo sodyboje, kaupė asmeninę knygų ir periodikos biblioteką, rinko etnografinę kolekciją, išgarsėjo kaip kolekcininkas.
1952 m. A. Pakalnio namuose sovietiniai pareigūnai padarė kratą, dalis jo vertingos lituanistinės bibliotekos buvo sunaikinta, o jis pats už atisovietinę veiklą buvo suimtas ir nuteistas 25 metus kalėti. 1952-1957 m. jis buvo kalinamas Lukiškėse (Vilniuje) ir Šilutės lageryje, kol buvo paleistas į laisvę ir grįžo į Klevėnus.
Savo sodyboje jis toliau kaupė knygas, rinko etnografines senienas, įdomius akmenis, istorines relikvijas, taip pat užrašinėjo liaudies išmintį, senatvėje rašė dienoraštį. Savo elgesiu ir užrašuose A. Pakalnis atvirai skelbė nepalankumą sovietiniam gyvenimo būdui, šaipėsi iš kolūkinės tvarkos.
Jam mirus, eksponatai perduoti Utenos kraštotyros muziejui.