|
|
Gimė 1887 m. Mazgeliškiuose (Kupiškio r.), mirė 1955 m. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
1905–1907 m. revoliucinių įvykių dalyvis, Lietuvos socialdemokratų partijos organizatorius Šiauliuose. 1908 m. Sankt Peterburge įgijo mokytojo cenzą ir buhalterio specialybę.
Nuo 1909 m. mokytojavo Šančiuose (Kauno r.), Vidiškiuose (Utenos r.), Kirkliuose (Telšių r.).
1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas į rusų kariuomenę.
1917 m. Voroneže mokėsi lietuvių mokytojų kursuose, dirbo Lietuvių karo pabėgėlių komitete.
1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje.
1919 m. Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos organizatorius, Vilniaus mokytojų sąjungos pirmininkas. Lenkams uždarius lietuvišką gimnaziją, dirbo Lietuvių kredito kooperatyve. Laikraščių „Valstietis“, „Rytų Lietuva“, 1924–1928 m. „Vilniaus aidas“, 1929–1939 m. „Vilniaus žodis“ redaktorius.
1927 m. „Kultūros“ draugijos Vilniuje steigėjas, nuo 1935 m. – pirmininkas.
1936 m. Vilniaus vaivados Bocianskio įsakymu ištremtas iš Vilniaus, gyveno Varšuvoje, kur tęsė visuomeninę veiklą.
1937 m. sausio 28 d. suimtas ir išvežtas į Lietuvą.
Nuo 1938 m. balandžio 5 d. iki 1949 m. Kaune Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus (nuo 1944 m. Čiurlionio dailės muziejus) Taikomosios dailės istorijos skyriaus vedėjas ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje numizmatas. Surinko Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos istorinių monetų kolekciją.
Lietuvos archeologijai nusipelnė paskelbdamas didžiausią Lietuvos lobį, rastą 1930 m. Vilniaus priemiestyje Rybiškėse bei pora lobių su ankstyvosiomis Lietuvos monetomis.
Publikacijos
Karazija P. 1930 m. Vilniauslobis // Lietuvių tauta (V.). – 1932, kn. 4, sąs. 3, p. 434-458, 8 lent.
Karazija P. 1930 m. Vilniaus lobis. – V., 1932. – 39 p., 39 lent.
Karazija P. Aluonos-Šklėrių ir Krūminių monetų lobiai // Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus metraštis. – K., 1941. – T. 1, p. 65-134.