|
Gimiau 1954 m. gruodžio 20 d. Aukštųjų Kaplių kaime, Kėdainių rajone.
1973 m. baigiau Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – „Atžalyno“). 1982 m. baigiau Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą muziejininkystės ir archeologijos specializaciją. Apgyniau diplominį darbą tema „Vilniaus Žemutinės pilies Senojo Arsenalo archeologiniai tyrinėjimai“.
Nuo 1982 iki 1990 m. dirbau archeologu Kauno Paminklų projektavimo ir restauravimo institute. Archeologo karjerą pradėjau nuo caro laikais statyto Kauno pašto kasinėjimų.
Kaune savarankiškai kasinėjau Pažaislio vienuolyną, Šv. Gertrūdos bažnyčią, kelis senamiesčio kvartalus, taip pat Šeduvos (Radviliškio r.) senąją turgaus aikštę ir tame pačiame rajone esantį etnografinį Kleboniškių kaimą.
1985–1987 m. dalyvavau Chorezmo archeologinėje ekspedicijoje šiaurės Uzbekijoje. Ten kasinėjau antikinio ir arabiško laikotarpių Ajaz–Kalos miestą, kuris yra Kizil–Kumo dykumoje, buvusios Chorezmo valstybės teritorijoje.
Nuo 1986 m. pradėjau kasinėti Kėdainių senamiestį, o nuo 1991 m. jį kasinėju nuolat. Nuo 1995 m. dirbu archeologu Kėdainių krašto muziejuje.
Pirmaisiais profesinės karjeros metais, kai su kolega Aleksandru Vaškeliu kasinėjome Kauno pašto rytines prieigas, buvome pikantiško nuotykio dalyviai. Tąkart buvo šalta, todėl vilkėjome rusiškus vatinukus, populiariai vadinamus „fufaikėmis“ ir avėjome „kerzinius“ batus. Pro šalį ėjo močiutė su anūku ir barė jį už blogus pažymius. Pamačiusi mus, senolė sustojo ir anūką baigė barti tokiais žodžiais:
„Sauliuk, jeigu nesimokysi – visą gyvenimą kaip tie du juodadarbiai kasi žemę.“
Patinka taikli, archeologus apibūdinanti sentencija, kuri skamba taip: „archeologui svarbu ne tik atkasti statinę, bet ir joje surasti Diogeną“.
Archeologinių tyrinėjimų interesai
Domiuosi miestų raidos problemomis. Jas geriau pažinti padeda ne tik praktinis darbas, šaltinių ir mokslinės literatūros skaitymas, bet bendravimas su kolegomis istorikais, architektais, urbanistikos specialistais.
Labiausiai miestų archeologijoje patinka tai, kad čia galima taikyti kompleksinius tyrimus, kurie teikia labiau argumentuotas išvadas. Be to, senamiesčio archeologija turi taikomąjį pobūdį, kadangi dauguma atkastų objektų yra restauruojami ir pritaikomi dabarčiai.
Jau dvidešimt metų kasinėju ir tyrinėju vieną provincijos miestą – Kėdainius. Jie Lietuvos miestų istorijai įdomūs ir vertingi tuo, kad kūrėsi ir augo LDK didikų Radvilų ir Kiškų privačios iniciatyvos dėka, kad miestas formavosi tenkinant didikų ekonominius, politinius interesus ir ambicijas, kad jame buvo puoselėtos protestantiškos vertybės ir kultūra, todėl Kėdainiai buvo vienas iš racionaliausiai planuojamų ir geriausiai tvarkomų miestų LDK.
Tyrinėti archeologijos objektai
Nesu suskaičiavęs, kiek kasinėjau objektų, tačiau spėju, kad jų daugiau kaip penkiasdešimt. Iš svarbiausių paminėsiu šiuos: Kaune – XVI–XVII a. namų kompleksą Daugirdo gatvėje, Šv. Gertrūdos bažnyčią ir šventorių, Pažaislio vienuolyno šiaurinį korpusą ir eremitoriumą (vienuolių gyventą teritoriją). Kėdainiuose – Senosios rinkos turgaus aikštės pietines, vakarines ir šiaurines prieigas, sklypą Radvilų ir Skongalio gatvių kampe (lokalizuota XIV a. Kėdainių gyvenvietė), XVII–XIX a. Kėdainių gimnaziją, škoto Štiglio sklypą Didžiosios ir Senosios gatvių kampe, škoto Arneto namą Radvilų gatvėje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pamatų planą, Akademijos gyvenvietėje (Kėdainių r.), Šeduvos karčemos stadalos (arklidžių) pamatų planą (Radviliškio r.) ir Kleboniškių etnografinio kaimo VII–XVI a. kaimavietės vietą (Radviliškio r.).
Archeologijos sklaida
Mokslinių ir informacinio pobūdžio straipsnių į tęstinį leidinį „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ parašiau apie 20. Daugiausia rašau istoriją ir archeologiją populiarinančius straipsnius į vietinę spaudą. Manau, kad kėdainiečiai turi žinoti savo miesto ir krašto istoriją, taip pat susipažinti su naujausių tyrinėjimų duomenimis ir problemomis kurios iškyla tvarkant, ir restauruojant senamiesčio, ir krašto paveldo objektus. Tikiuosi, kad šios publikacijos iš dalies padeda ugdyti kraštiečių, ypač jaunų žmonių pilietinę savimonę.
Kėdainių krašto muziejuje kas pusę metų rengiu archeologines parodas, kurios daugiausia skirtos senųjų miestiečių gyvenimui atskleisti arba kurios supažindina su archeologiniais radiniais ir jų restauravimu.
2002 m. parengiau naują archeologinę ekspoziciją Kėdainių krašto muziejuje.
Esu dviejų edukacinių projektų bendraautorius: „Nevėžio lygumos kraštovaizdis, senieji keliai ir dvarvietės“ su Kėdainių dailės mokykla ir „Žinomi, bet nepažįstami“ su Lenkijos Paribio fondu. Pagal pastarąjį projektą su Kėdainių mokyklų moksleiviais kasinėjome žydų ritualinio pastato, vadinamo „Skerdėjo namu“, liekanas.
1999–2001 m. dėsčiau archeologijos kursą Kauno aukštesniosios technikos mokyklos statybininkų–restauratorių specializacijos studentams.
Nesu dažnas archeologų konferencijų dalyvis, tačiau stengiuosi dalyvauti ten, kur gvildenamos senamiesčių problemos. Paskutinėje konferencijoje, kuri vyko 2005 m. rugsėjo 26–28 d. Istorijos institute skaičiau pranešimą apie Kėdainių urbanistinę raidą XIV–XVII a.
Pomėgiai
Mėgstu grožinę literatūrą, keliauti dviračiu, domiuosi futbolu ir Formulės–1 lenktynėmis. Paskutinė perskaityta knyga, kuri padarė didelį įspūdį – austrų rašytojo Roberto Muzilio „Žmogus be savybių“. Dviračiu dažniausia keliauju po Kėdainių apylinkes, kadangi domiuosi Nevėžio lygumos kraštovaizdžiu ir senaisiais keliais. Esu Anglijos futbolo klubo MU ir Formulės-1 lenktynininkų komandos McLaren Mercedes gerbėjas.
Iš provincinio patriotizmo sergu už Kėdainių “Nevėžio” futbolo komandą, tačiau jos žaidimas kol kas didelių vilčių neteikia.