Gimiau 1968.06.28 Vilniuje, inteligentų šeimoje (abu tėvai – su aukštuoju humanitariniu išsilavinimu; seneliai – iš valstiečių).
Etnokultūrinė kilmė – iš Lietuvos rusų sentikių. Tėvai, patys lankę lietuviškas mokyklas, ir mane su pusantrų metų jaunesne seserimi leido į lietuviška darželį ir mokyklą; tokiu būdu iš valstybinių institucijų pusės mane įtakojo lietuvių kultūra (šeimoje su tėvais ir seserimi buvo kalbama lietuviškai), o rusų kalba ir tradicijos buvo įsisavinamos pas senelius (mamos tėvus).
1986 m. baigiau Vilniaus 41-ą vidurinę mokyklą (dabar- Karoliniškių gimnazija). Joje yra mokęsi nemažai žinomų Lietuvos archeologų: Tauras Poška, Robertas Žukovskis, Rūta Kačkutė, Gytis Piličiauskas. Galbūt tokį domėjimąsi savo krašto praeitimi paskatino istorijos mokytojas Saltanavičius (vardo neprisimenu), gebėjęs patekti savo dėstomą dalyką įdomiai ir problemiškai, tarsi įtraukdamas mokinius į patį tyrimo procesą.
1986-1988 m. tarnavau Sovietų kariuomenėje Baltarusijoje, tankų dalinyje.
1993 m. baigiau Vilniaus Univesiteto Istorijos fakultetą (archeologijos specializacija). Diplominio darbo tema – “XIII – XVIaa. kalavijai Lietuvoje”; įvertinimas – 10 balų.
1993 – 1995 metais mokytojavau (dėstomi dalykai – istorija, etika) Vilniaus 56-oje vid. mokykloje (dabar – Radvilų gimnazija). Kartu su keliais šios mokyklos bendradarbiais (J.Lukoševičiene, V.Garliausku, N.Juciene, L.Šarkiniene) 1995 m. parengiau integruotą kultūros istorijos programą “Miesto kultūra XVI-XVIIa. Radvilos – miesto kultūros ugdytojai”, kuri buvo apdovanota LR valstybine premija.
1995-1999 m. mokiausi VU IF doktorantūroje (egzaminai išlaikyti, disertacija nepateikta).
1999-2000 m. mokytojavau (dėstomas dalykas – anglų kalba) Vilniaus P. Skorinos vardo baltarusių vid. mokykloje.
2000 – 2014 m. pastoviai gyvenau Ispanijos karalystėje (Girona, Katalonijos autonominė sritis). Beveik visą šį laikotarpį pagrindinė veiklos sritis – dalyvavimas vietos archeologiniuose tyrinėjimuose (iš pradžių- kaip savanoris Gironos universitete, vėliau- kaip samdomas darbuotojas specializuotoje įmonėje “JANUS S.L.”.
2014 m. grįžau gyventi į Lietuvą. Tęsiu savo metu nepateiktos disertacijos rengimą, praplečiant ir pagilinant problematiką pirminio varianto atžvilgiu. Laikydamas save VU Istorijos fakulteto (plačiaja prasme) ir Archeologijos katedros (siauraja prasme) patriotu, stengiuosi dalyvauti šių institucijų renginiuose (konferencijose, disertacijų gynimuose, viešose paskaitose); savanoriavau 2016m. Vilniuje vykusiame Europos archeologų asociacijos susitikime. Intelektinės (akademinės) reintegracijos Į lietuvišką terpę sumetimais lankausi ir kitų humanitarinių institucijų – VU Filosofijos fakulteto, TSPMI, Atviros Lietuvos fondo, Vilniaus valdovų rūmų, Lietuvos nacionalinio muziejaus, M.Mažvydo ir Vrublevskių bibliotekų, Vilniaus rašytojų klubo – renginiuose.
Archeologinė veikla
Kelias į archeologiją
Sunku būtų įvardinti svarbiausią archeologinės veiklos pasirinkimo veiksnį,- ko gero tai buvo šeima, bet ir susiklosčiusi aplinka pridėjo savo. Tėvai, filologai pagal išsilavinimą, ilgai tyčia nepirko televizoriaus ir savo vaikus – mane ir pusantrų metų jaunesnę seserį – stengėsi pratinti prie knygų, juolab kad mama dirbo Respublikinėje bibliotekoje (dabar – M.Mažvydo) ir galėjo gauti paskaityti bet kokią (na, beveik) paprašytą knygą. Tėvas jaunystėje labai mėgo kiną, todėl savo ruožtu skatino pažintį su didžiuoju ekranu: paprašius visuomet duodavo pinigų, tik su sąlyga papasakoti apie peržiūrėtą filmą. Tokiu būdu literatūra ir kinas ilgainiui ėmė vienas kitą papildyti, integruoti, o mano asmeninė interesų sritis nuo pasakų ir nuotykių pamažu krypo istorinės tematikos link. Čia prisidėjo dar vienas svarbus veiksnys – vidurinė mokykla su savo istorijos vadovėliais, kurie, nors ir kupini sovietinės ideologijos, padėjo struktūruoti ir sisteminti turimas žinias. Iš visų istorinių epochų labiausiai patiko Viduramžiai (galbūt dėl Valterio Skoto ir Petro Tarasenkos kūrinių įtakos), o ten pradėjo ryškėti fundamentali akademinė problema, ligi šiol neišspręsta lietuviškoje istoriografijoje: kaip buvo ginkluoti (vizualiai atrodė) kovų su kryžiuočiais laikotarpio lietuvių kariai? Neradus atsakymo į rūpimą klausimą, ėmiau domėtis specialia literatūra – gilintis į karybos Istoriją, archeologiją.
Galutinai apsispręsti dėl archeologijos padėjo 1984m. prasidėję Vilniaus arkikatedros tyrimai, susiję su oro kondicionavimo sistemos instaliavimu. Apie tai buvo paskelbta tuometinėje spaudoje, ir aš nusprendžiau, kad tai yra, ko man reikia. Nuvykęs į vietą, įsiprašiau pagalbininku, ir kelioms savaitėms įsidarbinau kasėju (darbas buvo įformintas kaip mokyklinių studijų gamybinė praktika). Savaitę teko dirbti Arkikatedros požemiuose (vad. N.Kitkauskas), savaitę – netoli esančiame Senojo arsenalo pastate (vad. A.Lisanka). Arkikatedros vaizdai paliko neišdildomą įspūdį: visur tamsu, drėgna, purvina; su savimi reikėjo neštis kilnojamą elektrinį žibintą, kurio trūkčiojanti šviesa iš tamsos išplėšdavo sukrautas žmonių kaulų krūvas ir kaukoles, tuščiomis akiduobėmis tarsi smerkiančiai žvelgiančias į jų amžiną rimtį trikdančius įsibrovėlius. Kasti reikėjo sąnašinį (nuo potvynių) sluoksnį, kuriame pasitaikydavo smulkių žmogaus kaulų, dantų, tauriaisiais metalais siuvinėtų audinio gabalų. Arsenale teko kasinėti buvusios mūrinės gynybinės sienos vidinėje pusėje buvusį kultūrinį sluoksnį, gausų durpingoje žemėje gerai išlikusių medžio skiedrų, lazdynų riešutų kevalų, odos atraižų. Toje pat vietoje archeologinę (gamybinę) praktiką pakartojau ir kitais – 1985m.,- o abejonių dėl profesijos pasirinkimo jau nebuvo kilę jokių. Pirmosios kasinėjimų patirties sukeltas emocinis poveikis (nuotykio pajauta, kažko naujo, dar nežinomo, atradimo azartas) man ligi šiol tebėra patraukliausias profesijos bruožas.
Archeologinių tyrimų interesai
Šioje srityje išskirčiau keletą plotmių: minimum ir maximum. Minimum – ginklotyrinės problematikos plėtotė ir populiarinimas tiek pačioje Lietuvoje, tiek už jos ribų, įvedant lietuviškąją archeologinę medžiagą į mokslinę apyvartą publikacijų, rekonstrukcijų, duomenų bazių kūrimo būdu. Maximum – teorinė prieiga, orientuota į archeologinių duomenų kokybinę analizę, apibendrinimą, aiškinimą istorinių, kultūrinių, socialinių procesų (globalių ir lokalių) kategorijomis; iš esmės aš tai matyčiau kaip M.Gimbutienės akademinės tradicijos, gerokai primirštos šiuolaikiniame polinkyje į mikrospecializacijas, gaivinimą.
Tyrinėti objektai
Savarankiškų archeologinių kasinėjimų vykdyti neteko, galiu išvardinti nebent tuos, kuriuose teko dalyvauti. Be minėtų Vilniaus arkikatedros ir Senojo arsenalo tyrinėjimų 1984-1985m., Lietuvoje tai – Marvelės (Kauno m.) kapinyno 1991, 1992, 1993m. tyrimų sezonai (vad.- A.Astrauskas, M.Bertašius);
– 1993 m.- Pyplių (Kauno m.) piliakalnio papėdės neolitinė gyvenvietė (vad.- D.Brazaitis);
– 1994 m.- Pakretuonės (Švenčionių raj.) III-a neolitinė gyvenvietė (vad.- T.Ostrauskas);
– 1996 m.- Senųjų Trakų piliavietė (vad.- A.Kuncevičius);
-1996 m.- Vidgirių (Šilutės raj.) kapinynas (vad.- V.Šimėnas);
-1996 m.- Kreivėnų (Šilutės raj.) kapinynas (vad.- V.Šimėnas);
-1997 m.- Karmazinų (Vilniaus raj.) pilkapynas (vad.- G.Vėlius);
-1997 m.- Naujojo Obelyno (Šilalės raj.) kapinynas (vad.- A.Astrauskas);
– 1997 m.- Poškonių (Šalčininkų raj.) senkapis (vad.- A.Astraukas);
-1998 m.- Varliškių (Trakų raj.) pilkapynas (vad.- A.Luchtanas);
– 1998-1999 m.- Kernavės-Kriveikiškių senkapio tyrinėjimų sezonai (vad.- G.Vėlius);
-1999 m.- Karaviškių (Varėnos raj.) akmens ir žalvario a. gyvenvietė (vad.- T.Ostrauskas, G.Piličiauskas);
– 1999 m.- Kabelių (Varėnos raj.) 23-oji akmens a. gyvenvietė (vad.- T.Ostrauskas);
– 2016 m.- Vilniaus Gedimino kalnas – Aukštutinė pilis (vad. R.Šmigelskas).
Ispanijoje daugiausia dalyvauta kasinėjimuose Gironos provincijoje. Žemiau bus paminėti svarbiausi, suskirstyti į kategorijas:
Viduriniojo Paleolito olos:
-2000, 2001 m.- Arbreda de Cerinya (vad.- Narcis Soler Masferrer);
– 2001 m.- Mollet de Cerinya (vad.- Julia Maroto);
– 2002 m.- Els Ermitons (vad.- Julia Maroto).
Senovės graikų miestai- kolonijos:
2006- 2012 m.- Empuries (vad.- Pere Castanyer Masoliver, Joaquim Tremoleda Trilla, Marta Santos Retolaza, Xavier Aquilue, Xavier Amigo Colom, Paula Santamaria Tirri.
Senovės iberų įtvirtintos gyvenvietės:
2000 m.- Sant Julia de Ramis (vad.- Lluis Palahi Grimal);
2001 m.- Pontos (Mas Castellar) (vad.- Enriqueta Pons Brun);
2009 m.- Besalu (vad. Juan Frigola Triola);
2010 m.- Puig Castellet (vad.- Maribel Fuertes Avellaneda).
Neįtvirtintos senovės iberų gyvenvietės:
2008 m.- Camp d’en Pitu Porusia (vad. Maribel Fuertes Avellaneda);
2010 m.- Franciac (vad.- Juan Frigola Triola).
Romėnų laikotarpio paminklai:
2007 m.- La Pera (vad.Maribel Fuertes Avellaneda);
2008 m.- Girona (vad. Ana Auge Santeugini);
2010, 2011 m.- Sant Julia de Llor (vad.- Maribel Fuertes Avellaneda, Ana Auge Santeugini);
2012 m.- Sinc Claus (Empuries) (vad.- Carme Montalban Martinez).
Viduramžių pilys:
2001 m.- Torcafello (Macanet de la Selva) (vad.- Juan Llinas Pol);
2006-2012 m.- Palagret (Mabarrera) de Celra (vad.- Ferran Codina);
2007, 2008 m.- Escaules (vad.- Juan Frigola Triola, Dolors Codina Reina);
2008, 2009 m.- Vilopriu (vad.- Juan Frigola Triola, Juan Llinas Pol);
2009-2012 m.- Rocabruna (vad.- Bibiana Agusti Farjas);
2010-2012 m.- Sant Pere (Ribes de Freser) (vad. Dolors Codina Reina)
2010, 2011 m.- Palol Sabaldoria (vad.- Juan Llinas Pol, Ana Auge Santeugini).
Viduramžių bažnyčios ir vienuolynai:
2007 m.- Sant Cebria dels Alls (vad.Ana Auge Santeugini);
2008,2009 m.- Sant Miquel de Fluvia (vad.- Carme Montalban Martinez);
2010 m.- Mare de Deu de Roure (vad.- Dolors Codina Reina);
2011 m.- Sant Miquel de Cruilles (vad.-Carme Montalban Martinez);
2011 m.- Sant Quirze de Colera (vad.- Carme Montalban Martinez);
2011 m.- Sant Pere de Ripoll (vad.- Dolors Codina Reina)
2012 m.- Mare de Deu dels Farners (vad.- Carme Montalban Martinez).
Senamiesčiai:
2005 m.- Barcelona, cantonada c/Fonollar- Gombau (vad.- Josefa Huertas Arroyo);
2006 m.- Vila Sacra (vad.- Carme Montalban Martinez);
2009-2012 m.- Girona (vad.- Maribel Fuertes Avellaneda, Juan Frigola Triola, Juan Llinas Pol, Jordi Merino Serra);
2009 m.- Llagostera (vad.- Juan Llinas Pol);
2010 m.- Besalu (vad.- Juan Frigola Triola);
2011 m.- Sant Feliu de Guixols (vad.- Rosa Amigo Colom)
2012 m.- Madremanya (vad.- Jordi Merino Serra).
Moderniųjų laikų archeologija (gamybos vietos):
2007 m.- Mas Xibeca (vandens malūnas)(vad.- Silvia Callave);
2009 m.- Mas Vei- Vilafant (čerpių gamykla)(vad.- Maribel Fuertes Avellaneda);
2009 m.- “Caseta dels Civils”- Borassa (įtv. plicijos postas)(vad.- Juan Frigola Triola).
Publikacijos
1992 m.- O. Usačiovas. Kovų su kryžiuočiais laikotarpio kalavijai Lietuvoje.//Lietuvos karybos istorijos klausimai (konferencijos medžiaga).
1995 m.- O. Usačiovas (kartu su: J. Lukoševičienė, V. Garliauskas, N. Jucienė, L.Šarkinienė). Miesto kultūra XVI – XVII a., Radvilos – miesto kultūros ugdytojai(kultūros istorijos programa – pasirenkamas dalykas vid. mokyklų (gimnazijų) vyresnėms klasėms).
1996 m., mokantis VU IF doktorantūroje, buvo paruoštas ir į Archeologijos katedrą atiduotas straipsnis “Lietuvos archeologijos teorinės koncepcijos”,- vienas pirmųjų teorinio- apžvalginio pobūdžio straipsnių tuometiniame lietuviškame archeologinės publicistikos kontekste. Tikėjausi svarstymo, diskusijos, pastabų, tolimesnės publikacijos, bet nieko panašaus neįvyko, straipsnis kažkur dingo, o savo adresu iš katedros vadovybės išgirdau pašaipių komentarų “teoretikas,matai,atsirado”- matyt neįprasti terminai, painokos, galbūt loginio išbaigtumo stokojančios formuluotės kėlė susierzinimą paprastomis “kastuvinėmis” kategorijomis įpratusių mąstyti vyresnių kolegų tarpe.
Parengtas kursas
1999 m., studijuojant doktorantūroje, A.Kuncevičiaus pavedimu, savarankiškai buvo parengtas ir VU IF archeologijos specialybės magistro studijų studentams pravestas seminaras “Vakarų Europos viduramžių ginkluotė”, kurį netolimoje perspektyvoje galima buvo išplėsti iki paskaitų kurso, bet susidomėjimo iš Archeologijos katedros nesulaukta, tuo viskas ir baigėsi.