|
Gimė 1938 m. gegužės 3 d. Lingirio kaime, Panevėžio r.
1955 m. baigė Ramygalos vidurinę mokyklą (Panevėžio r.).
1960 m. baigė Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakultetą.
Nuo 1958-1990 m. dirbo Geologijos ir geografijos institute.
1990–1994 m. – Aplinkos apsaugos departamente dirbo Ekspertizės valdybos viršininku, nuo 1993 m. – Geografijos instituto Ežerotyros ir pelkėtyros sektoriaus vadovas.
Nuo 1996 m. – šio instituto pelkėtyros grupės vadovas. Mokslinio darbo sritys – paleontologija arba landšafto istorija, etnoekologija, ežerotyra-pelkėtyra.
Tyrė Nemuno deltos pelkių sandarą ir raidą, Kuršių marių peleogeografiją.
1978 m. paskelbė originalią Nemuno deltos, Kuršių marių ir Nerijos sandaros raidos koncepciją, paremtą neotektonikos kaita holocene.
Kartu su archeologais rekonstravo keliolikos senovės gyvenviečių paleoreljefą (Nidos ir kitas).
1992 m. apsigynė daktaro disertaciją.
Parašė per šimtą mokslinių darbų, tarp jų su bendraautoriais dvylika monografijų.
1993 m. apdovanotas Nacionaline J. Basanavičiaus premija.
Pagrindinės publikacijos
Kunskas R. Biržulio ežeras prieš 4000 metų // Mokslas ir gyvenimas. – 1983, Nr. 2, p. 23-24.
Kunskas R. Paleogeografijos ir istorinės geografijos pastabos apie Vešetos slėnį ir Upytės pilį // Geografijos metraštis. – 1976, t. 14, p. 133-140.
Kunskas R. Paleogeografijos pastabos apie Nevėžio lygumą ir Upytės apylinkę // Upytė. – V., 1986. – P. 7-20.
Kunskas R., Butrimas A. Biržulio ežero krantų akmens amžiaus gyvenviečių kaita holocene // Lietuvos archeologija. – 1985, t. 4, p. 66-79.