|
Gimiau 1959 m. gruodžio 18 d. tolimame Žemaitijos pakraštėlyje, Akmenės rajone, Tučių kaime. 1962 metais šeima apsigyveno Gaulėnuose ( Telšių raj. ). Tėvai buvo mokytojai ir mokytojavo tuometėje Gaulėnų aštuonmetėje mokykloje. Gaulėnuose prabėgo mano vaikystės ir jaunystės, gražiausi ir šviesiausi metai. Ši gyvenvietė yra vos už trijų kilometrų nuo gražuolės Šatrijos. Paslaptingoji Šatrija buvo lyg mūsų gyvenimų didinga palydovė. Su Šatrija prasidėdavo ir baigdavosi svarbiausios šventės. Dar mokinukai dažnai keliaudavome ten, kai būdavo užbaigiami mokslo metai. Prisimenu, kai atsisėdusi atsipūsti, užmigusi mokytoja jau nieko nepastebėdavo, mes bėgiodavome ir siausdavome stačiais Šatrijos šlaitais. Šiaurinėje Šatrijos pusėje bėgant žemyn, prieš akis lyg per greitojo traukino langus šmėkščiodavo medžiai, o po to džiaugsmingo siautulio man teko šlaite ieškoti savo pamestų, nukritusių nuo kojų batų.
Niekur kitur taip nekvepėdavo pievų žolynai kaip tik ten, ten augo ir retesni, lyg stepių augalai. Augau ten ir viskas buvo sava: mano dangus, mano Šatrija, kuri kiekvieną rytą pasitikdavo važiuojant autobusu pro šalį, kai jau mokiausi Luokės vidurinėje mokykloje. Grįžtant namo vėl rymodavo didinga savo ramybe. Kai vykau į Vilnių studijuoti, važiuodama pro šalį pirmiausia mintyse atsisveikinau su Šatrija – lik sveika mieloji, palinkėk man geros kloties.
Mano tėvelis – Jonas Andriusevičius buvo aukštaitis. Rašau buvo, nes 2000 metais jis mirė. Jo gimtinė – Utenos rajone, Tauragnų apylinkėse, Gaidžių kaime, šalia gražaus Silio ežero. Tėvas Balys Andriusevičius ( mano senelis ) dirbo Lietuvos pasienio policininku Rokiškio apskrityje. Jo likimas buvo tragiškas. Baigiantis II pasauliniam karui bandė emigruoti, tačiau pabėgėlių stovyklą viename miestelyje Austrijoje, kurią jis jau buvo pasiekęs, sąjungininkai amerikiečiai perdavė rusams. Tuomet neliko nieko kito daryti kaip tik grįžti namo. Grįžo nebepanašus į save, suvargęs ir ligotas, nes neseniai buvo persirgęs šiltine. Tik grįžus namo į Gaidžių kaimą, po kelių dienų atvyko stribai ir suvargusį, ligotą išsivežė. Po kankynių Tauragnuose, Balys Andriusevičius kalėjo Lukiškių kalėjime Vilniuje. Ten 1946 m. spalio 12 d. mirė. Palaidotas tikriausiai su kitomis aukomis Tuskulėnuose. Mano tėvas po daugelio metų, paskelbus nepriklausomybę, ieškojo žinių apie savo tėvo Balio Andriusevičiaus likimą. Sužinojo tik jo mirties datą.
Giminėje būta “slaunių” žmonių: poetas, kunigas Jurgis Tilvytis – Žalvarnis, poetas Teofilis Tilvytis, mat, mano tėvo senelė buvo vyriausia Tilvyčių sesuo. Po karo, kurį laiką nors ir neilgai, tėvui teko gyventi Teofilio Tilvyčio šeimoje. Dar vienas tėvo dėdė ( B. Andriusevičiaus brolis ) buvo rašytojas Pulgis Andriušis – Andriusevičius, II pasaulinio karo metais emigravęs į vakarus ir savo gyvenimo kelią užbaigęs Australijoje, Adelaidės mieste. Jis buvo guvus, šnekus, jumoristas, vietinių kaimiečių laikomas keistuoliu. Nusipirkęs plačią skrybėlę (lyg Don Kichotas), 1928 m. jis leidosi į kelionę po pasaulį ( pradžioje keliavo arkliu ). Aplankė Angliją, Ispaniją, pasiekė net Maroką. Vėlesniais metais Pulgis Andriušis išvertė į lietuvių kalbą Servanteso “Don Kichotą”.
Nežinau ar šie garsūs ir “slaunūs” giminės vyrai turėjo kokią nors įtaką, tačiau mano a. a. tėvelis – Jonas Andriusevičius turėjo labai gerą iškalbą, buvo puikus pasakotojas, o vėliau, kai jau dirbo muziejuje ir puikus ekskursijų vadovas lankytojams. Jam niekuomet nepristigdavo žodžių, minčių ir ilgus metus rašė kraštotyrinius straipsnius spaudos leidiniuose “Kalvotoje Žemaitijoje”, “Žemaičių Saulutėje”, “Šiaurės Atėnuose”, leidinyje ” Kraštotyra” ir kt. Būdamas mokytojas, istorikas, muziejininkas jis domėjosi ir rinko medžiagą apie “razbaininką” Tadą Blindą, pasakojimus bei padavimus apie Šatrijos kalną, dievdirbius, knygnešius, sukilėlius ir kt. Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo tokioje aplinkoje. Pamenu, kaip dirbdamas mokytoju Gaulėnų aštuonmetėje mokykloje, tėvas pasitelkęs mokinius, kraštotyrininkus surinko daugybę senovinių daiktų ir 1969 m. įkūrė muziejų Gaulėnuose ( Telšių r. ). Pradžioje šis muziejus užėmė tik tris kambarius buvusio “Šatrijos” kolūkio kontoros antrajame aukšte, nes ten kaip tik buvo laisvos ir tuščios patalpos. Tuomet ir prasidėjo mano gal jau ketvirtaklasės pirmoji pažintis su muziejininkyste. Tėvas vesdavosi mane į šį muziejų, kur padėdavau nuo senienų nuvalyti dulkes ir plauti grindis. Tiesa, didelio noro tam nebuvo. Kur kas smagiau būdavo lakstyti su kaimynų vaikais ir nerūpestingai žaisti. Tačiau tėvo žodis būdavo,, kietas“ ir nesvarstomas – pasakyta, jog reikia padėti valyti muziejų, reiškia jog nori ar nenori tai teks padaryti.
Kadangi 1971 m. panaikinus Gaulėnų aštuonmetę mokyklą jos antrojo aukšto patalpos liko tuščios, o surinktų istorinių, etnografinių, liaudies meno eksponatų buvo daugybė, todėl tėvas pertvarkė ir įkūrė muziejų buvusios mokyklos patalpose. Pamenu kaip ištisus pusdienius ar net dienas jis kūrė ekspozicijas. “Pražūdavo, pradingdavo” ten ištisomis vasaros atostogų dienomis ir mama siųsdavo mane, jog aš būtinai parkviesčiau jį namo. Nuėjusi į pertvarkomo muziejaus patalpas rasdavau jį visai užsimiršusį, palinkusį prie ruošiamų stendų. Visa muziejuje sukaupta istorinė, etnografinė medžiaga buvo surinkta iš Šatrijos apylinkių: Gaulėnų, Maudžiorų, Luokės ir kitų vietovių. Iš melioracijos sunaikintų, nušluotų nuo žemės paviršiaus kaimų: Šilų, Lesikų, Graudušių ir kt. Šis Gaulėnų visuomeninis muziejus buvo mėgiamas lankytojų. Atvykus ekskursantų grupei palikęs namuose bet kokius namų ūkio darbus, tėvas skubėdavo į muziejų. Klausydavausi tėvo pasakojimų muziejuje ir atrodydavo, jog visi tie kažkada gyvenę Žemaitijos žmonės: dievdirbiai, knygnešiai ar kaimo daraktoriai prisikelia iš užmaršties, ir pasakoja savo būtus nutikimus. Kartais svečius arba ekskursantus tėvas lydėdavo prie Šatrijos, apipintos padavimais apie raganas, užburtas bažnyčias ar lobius. Iki šiol nesu girdėjusi nei vieno gido, kuris įdomiau papasakotų apie šį Žemaitijos piliakalnį. Visa tai rašau todėl, nes pirmiausia savo tėvui esu dėkinga už tą gyvenimo kelią, kuriame esu dabar. Pamenu, muziejų Gaulėnuose lankė garbingi mokslo ir kultūros žmonės: Č. Kudaba, V. Mačiekus, N. Vėlius, R. Kašauskas, S. Kašauskas ir kt.
Muziejininkyste ir kraštotyra domėtis tėvas pradėjo pamokytas ir paskatintas tuometinio Telšių kraštotyros muziejaus archeologo, muziejininko Vito Valatkos. Ilgus metus tarp jų tęsėsi susirašinėjimas laiškais ir bendravimas. Pirmoji mano pažintis su archeologija buvo tuomet, kai buvau penkerių metų. 1964 m. Vitas Valatka tyrinėjo Maudžiorų kapinyną, kuris buvo vos už kelių kilometų nuo Gaulėnų kaimo. Archeologinuose tyrinėjimuose jam talkininkavo Gaulėnų mokyklos moksleiviai, taip pat padėjo ir mano tėvelis. Pamenu, kaip kartą tėvas mane vedėsi ir nukeliavome į Maudžiorus. Karštą vasaros dieną, lauke, netoli vieškelio, pamačiau iškastą didelį žemės plotą ir ten, su kastuvais palinkusius Gaulėnų moksleivius. Šalia buvo supiltos žemių krūvos, kurios man mažai atrodė tokios didelės, lyg kalnai, po kuriuos aš netrukus ir ėmiau laipioti.
V. Valatka tyrinėdamas Maudžiorus apsigyveno Gaulėnų mokyklos antrajame aukšte, ten kur gyveno mūsų šeima ir kitos mokytojų šeimos. Mama nunešdavo V. Valatkai pieną, naminę varškę ir kt., o kartu su ja ir aš. Pamenu, visas mokyklos kambarys pasieniais vos ne iki lubų buvo užkrautas dėžutėmis. Prie stalo, taip pat apkrauto dėžutėmis, sėdėdavo V. Valatka ir imdavo iš tų dėžučių įvairiausius, pažaliavusius daiktus.
Sekanti mano pažintis su archeologija buvo jau vėliau, kai buvau vyresnė ir mokiausi Luokės vidurinėje mokykloje ( Telšių r. ). 1974 m. birželis. Mes, tuometiniai Luokės vidurinės mokyklos aštuntokai, dengtu sunkvežimiu kartu su V. Valatka važiavome į Žaduvėnų kaimą. Lyg į šventąjį jaudindamasi žiūrėjau į šį žmogų, jis ne toks kaip visi – moka atskleisti žemės paslaptis. Kasėme visą dieną ardomame Žaduvėnų pilkapyne – dabar žinau, tuomet vyko bandomieji, žvalgomieji tyrinėjimai. Archeologas aiškino, kaip neskubant skusti žemės sluoksnelį. Norėjosi rasti kažką labai svarbaus. Nors tąkart radome tik apardytus kapus ir keletą žalvarinių papuošalų, grįžome lyg iš kokios šventės, taip buvo įdomu. Pavargęs po dienos darbo atrodė archeologas Vitas Valatka. Tik po daugelio metų sužinojau, jog dažnai ir sunkiai sirgdamas V. Valatka kantriai ir tyliai dirbo, kartais net neprasitardamas apie savo ligas aplinkiniams, nes labai norėjo atlikti užsibrėžtą darbą. Nors daug būta, rodos, svarbių įvykių gyvenime, bet tie vaizdai taip ir liko atmintyje patys ryškiausi, kaip ir visi Vito Valatkos darbai – amžinosios atminties šviesos nušviesti.