 |
|
Gimė Kalvarijos sav. Naujienėlės km. 1947 m. baigė Kalvarijos vidurinę mokyklą. 1947 – 1953 m. mokėsi Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Architektūros fakultete, įgijo architekto dailininko specialybę ir tolesnį savo gyvenimą susiejo su Lietuvos senąja architektūra, kultūros paminklais. Dirbo architektu Mokslinėse restauracinėse gamybinėse dirbtuvėse (1953 – 1969 m.), paminklų konservavimo institute (1969-1993 m.). 1972 – 1978 m. dirbo Visuomeninių pastatų skyriuje vyr. architektu, 1978 – 1993 m. – Archeologinių ir geologinių tyrimų skyriuje, vyresniuoju architektu.
S. Lasavickas, drauge su archeologais vykdydamas kultūros paveldo vertybių tyrimus ir rengdamas jų rekonstrukcijos bei pritaikymo projektus, labai daug nusipelnė Vilniaus architektūrinio sakralinio ir gynybinio paveldo išsaugojimui. Vienas pirmųjų jo darbų – 1955 m. restauruota Šrėterių koplyčia buvusiose Kalvinų kapinėse Vilniuje, Pylimo gatvėje, priešais evangelikų reformatų bažnyčią (vėliau šią koplyčią sovietmečio valdininkai nugriovė ir pastatė jos vietoje paminklą tarybiniams partizanams…) 1956-1960 m. pagal S. Lasavicko projektą užkonservuoti Vilniaus Aukštutinės pilies sienų ir bokštų liekanų paviršiai, sutvarkyta aplinka, Gedimino bokšte įrengta ekspozicija. Kartu su archeologais ir geologais jis tyrė Aukštutinės pilies gotikinių rūmų liekanas, atkasinėjo jų pamatus. Jau 1959-1960 m. jis parengė Vilniaus pilių teritorijos suplanavimo ir sutvarkymo projektą, siūlė sukurti Vilniaus pilių muziejinę draustinio tipo zoną (Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas įsteigtas 1997 m.) 1956 m., remiantis S. Lasavicko projektu, parengtu drauge su J. Šeiboku, B. Krūminiu ir V. Gabriūnu, suremontuota ir konservuota Vilniaus arkikatedra bazilika, o 1965 restauruota Vilniaus arkikatedros bazilikos varpinės apatinė dalis ir suremontuotas Žemutinės pilies gynybinis bokštas. Tais pačiais 1965 metais pagal S.Lasavicko drauge su inžinieriumi N. Kitkausku rengtą projektą baigtas septynerius metus trukęs Vilniaus Žemutinės pilies naujojo arsenalo kapitalinis remontas. Abu pastato aukštai pritaikyti Lietuvos nacionaliniam muziejui, pastogėje įrengta muziejaus fondų saugykla.
Dar vienas S. Lasavicko restauruotas gynybinis objektas – Vilniaus miesto gynybinė siena (30 m. atkarpos Strazdelio ir Subačiaus g. dalinė restauracija su B. Krūminiu 1961 m.). Taip pat jis sudarė Medininkų (1954, 1959, 1962; baigiamųjų darbų 1976) ir pirmąjį Vilniaus senamiesčio regeneracijos (1957-1958 m., kartu su architektais su K. Šešelgiu ir J. Šeiboku) projektus. 1962-1963 m. S. Lasavickas buvo suprojektavęs gaubtą neseniai atkastiems Šv. Onos- Šv. Barboros bažnyčių pamatams apsaugoti bei eksponuoti. Šiandien buvusių bažnyčių vietą žymi grindinys.
1972 m.- 1978 m. S. Lasavickas kartu su A. Lisanka ir G. Jučiene tyrė Vilniaus Žemutinės pilies senojo arsenalo liekanas. 1986 m. pagal architekto E. Purlio projektą, remiantis ikonografine medžiaga, atkurta rytų korpuso išorė. Už šį darbą 1988 m. autoriams paskirta Lietuvos valstybinė premija. 1982 m. S. Lasavickas dalyvavo tiriant kultūrinius sluoksnius Aukštutinės pilies aikštelės šiaurės vakarų dalyje. Ten spėjo radęs priešistorinio laikotarpio apeigų aikštelę. 1980 m. kartu su archeologais A. Lisanka ir G. Vaitkevičiumi tyrė gotikinių statinių Siaurojoje g. 6, 8 liekanas. Čia jo kruopštumo dėka rasta keletas židinių, primenančių I tūkst. pr. m. e. medinių pastatų atviro tipo židinius, taip pat ugniavietės, kuri galėjo būti ritualinė, liekanas. 1981- 1982 m., tirdamas Vokiečių g. 10 pastatą, S. Lasavickas aptiko, kad jo vietoje stovėjo su gotikiniai namai, vienas jų net trijų aukštų. 1984 m. pagal G. Lauciaus projektą atliktas šių gotikinių namų liekanų kapitalinis remontas ir restauracija. 1984 m- 1985 m. S. Lasavickas dalyvavo tiriant Vilniaus arkikatedros rūsius.1991- 1992 m. drauge su Istorijos instituto archeologu A. Varnu S. Lasavickas tyrė Verkių kalvos pietiniame pakraštyje senųjų pastatų liekana, džiaugėsi ten suradęs šventyklos pėdsakus, o paskutiniais gyvenimo metais su archeologu V. Daugudžiu tyrė Kreivosios pilies kultūrinius sluoksnius, stebėjo ir fiksavo Naujojo arsenalo remonto metu atidengtus pamatus, dalyvavo archeologiniuose tyrimuose Kosciuškos gatvėje buvusios komendantūros kieme. 1997 m. buvo tvirtinami Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios pamatai – ir čia jis matavo senuosius mūrus.
Paskelbė publikacijų architektūrinio paminklų tyrimo, konservavimo ir restauracijos klausimais.
Mirė 1998 m. kovo 25 d. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.