1998 m. rugsėjo 19 dieną Biskupine, Lenkijoje, surengta Lietuvos archeologijos diena kartu atvertė naują ir nepaprastai svarbų mūsų archeologijos istorijos puslapį. Visi iki tol buvę archeologų ir jų bičiulių mėginimai skelti, lipdyti, siūti, verpti, pinti, lieti, kalti pavirto spalvingu, įtaigiu ir pakiliu judėjimu, kurio dalyviai gyvai demonstruoja kaip kirvelyje išgręžti skylę, kaip iš liepos karnos suvyti virvelę, kaip iš molio nulipdyti puodą ir jame išvirti maistą.
2010 metų archeologės titulas už Lietuvos eksperimentinės archeologijos vystymą suteiktas ilgametei klubo Pajauta prezidentei, daugelio gyvosios archeologijos švenčių rengėjai, o kartu mūsų archeologijos ambasadorei – Daivai Luchtanienei.
2002 m. suburtas eksperimentinės archeologijos klubas Pajauta vienija daugiau kaip pusšimtį narių (taip pat turi 5 garbės narius), kuriems eksperimentuojantiarcheologija yra ne vien moksliniai projektai, bet ir neatsiejama asmeninio gyvenimo dalis, dažnai gyvenimo būdas, iš vidaus, iš giliai kylantis noras kurti modernios lietuvių visuomenės gyvenimą, rengtą archeologiniu kostiumu, spalvintą senovės kultūros spalvomis, pagardintą Kernavės piliakalnyje iškepta duona.
Per praėjusį dešimtmetį augo jaunų archeologų ir archeologijos bičiulių karta, telkėsi lipdantys, kalantys, kovojantys, grojantys ir šokantys. Šiandien niekas negali Lietuvos archeologijos įsivaizduoti be jos mokslinių eksperimentų ir didesnių arba mažesnių gyvosios archeologijos švenčių, kurių banga kasmet nuo Kernavės ritasi per baltų ir jų kaimynų piliakalnius ir pilis Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse. Svarbiausia, jog archeologai profesionalai taip pat, kaip visuomenė neįsivaizduoja savo darbo be eksperimentų, dažnai patys tapdami jų iniciatoriais, dalyviais ir pagrindiniais rėmėjais.