Archeologija Vilniaus universitete neatsiejama nuo prof. habil. dr. Mykolo Michelberto vardo. Jam čia dirbant prabėgo jau beveik trys dešimtys metų: atgavus Nepriklausomybę atkurta Archeologijos katedra, parengta archeologijos studijų programa. M. Michelbertas – „Archaeologia Lituana“ kūrėjas ir atsakingas redaktorius, pirmasis Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas.
Tačiau 2009 metų archeologo titulas profesoriui suteiktas ne už nuopelnus ugdant archeologus ar stiprinant archeologijos mokslo pagrindus, o už įsimintiną ir visiems sektiną pavyzdį publikuojant archeologinių tyrimų duomenis. Kiekvienas žino, kiek pastangų reikalauja ataskaita, teksto parengimas, radinių aprašymas ir perdavimas į muziejų, o kur dar straipsnis į „Archeologinių tyrinėjimų Lietuvoje“ leidinį. Akademinei publikacijai, deja, retai kada užtenka laiko ir valios…
1997 m. iš spaudos išėjo pirmoji M. Michelberto tyrinėjimams Paragaudžio pilkapyne (Šilalės r.) skirta monografija, po kurios profesorius per dešimtmetį dar sugrįžo prie Gintarų (Kretingos r.), Kvėdarnos (Šilalės r.) kapinynų, Pajuosčio (Panevėžio r.), Daujėnų (Pasvalio r.), Akmenių ir Perkūniškės pilkapynų (abu – Kelmės r.). Pastarieji buvo tyrinėjami dar dirbant Vilniaus pedagoginiame institute, XX a. septintajame dešimtmetyje, taigi prieš keturiasdešimt metų!
2009 m. Kuršių pilkapyno (Kelmės r.) publikacija išskirtinė tuo, jog buvo parengta netrukus po to, kai pabaigti tyrinėjimai; likimas lėmė, kad būtent Kuršiuose, apardytame pilkapyje (III), profesorius aptiko vieną turtingiausių Lietuvoje rastų romėniškojo laikotarpio kapų.