 |
|
Gimė 1801 m. vasario 16 d. Narsėnų k., Kretingos r., mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune, palaidotas Arkikatedros bazilikos kriptoje.
1816–1821 m. mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje.
1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, o po dvejų metų kaip gabus klierikas pasiųstas tęsti studijas Vyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigė 1828 m. teologijos kandidato laipsniu.
1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje įšventintas kunigu.
Tų pačių metų gegužės 27 d. universiteto Šv. Jono bažnyčioje laikė iškilmingas pirmąsias savo mišias.
Kunigišką veiklą pradėjo kapelionaudamas Mozyriaus (dab. Baltarusija, Gomelio sritis) mokykloje.
1834–1840 m. Kražių gimnazijos mokytojas, kapelionas, bibliotekininkas, parašė Kražių mokyklos istoriją (rankraštis neišliko).
1840–1842 m. Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Akademiją perkėlus į Peterburgą, ten išvyko ir M. Valančius.
Susilpnėjus sveikatai, 1845 m. grįžo į Žemaitiją.
1845–1850 m. Žemaičių kunigų seminarijos rektorius.
Tapęs rektoriumi ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją: stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo, rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas, bibliotekas. Jį palaikė ir kiti dvasininkai.
1850 m. įšventintas Žemaičių vyskupu.
1863 m. sukilimo idėjai nepritarė, bet slapčiomis stengėsi sukilėlius remti. Per 25 vyskupavimo metus į kunigus įšventino 550 klierikų, Žemaitijoje pastatyta 30 mūrinių ir 20 medinių bažnyčių.
Iki 1854 m. gyveno vyskupijos centre Varniuose. Nepasitikėdama vyskupu ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, valdžia 1864 m. vyskupijos centrą perkelė į Kauną. Čia reziduojantį vyskupą nuolat sekė policija, baudė gubernatoriaus administracija.
Gyvendamas Kaune spaudos draudimo laikais parašė ir Prūsijoje išspausdino labiausiai mėgiamas ir skaitomas „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“, „Palangos Juzę“. Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti.
Motiejus Valančius yra laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju. Judėjimo pradžia laikomi 1858 m., kai lankydamasis Kupiškyje, paragino užsirašyti į blaivybės broliją ir pats užrašė daugiau nei šimtą pasižadėjusių negerti.
Archeologijai nusipelnė paskelbdamas pirmuosius piliakalnių sąrašus, aprašė Lietuvos istoriją, kaimo buitį, materialinės ir dvasinės kultūros faktus.
Atskirai archeologija neužsiiminėjo, tačiau į archeologijos istoriją įėjo vienu svarbiu darbu – „Pasakojimu Antano Trentininko“, išspausdintu tik 1891 m. Archeologiniu aspektu svarbiausią jo dalį – pasakojimą „Pilys“ 1887 m. išspausdino E. Volteris.
M. Valančiaus indėlis į Lietuvos archeologiją būtų nedidelis, bet tam laikui svarbus. Jis pirmasis paskelbė piliakalnių bei šventviečių sąrašus, išpopuliarino šiuos senovės objektus, susiejo juos su istoriniais įvykiais.
Pagrindinės publikacijos
Valančius M. Antano tretininko pasakojimai. – V., 1906. – 112 p. –Tas pat: Kaune 1931 m. ir Vilniuje 1972 m. Raštai, t. 1, p. 319-402.
Valančius M. Karės pas Salantų pilį // Tėvynė. – 1917, gruod. 21 (Nr. 12), p. 11. – Aut. nenurodytas.
Valančius M. Raštai. – V., 1972. – T. 1. – 598 p.
Valančius M. Senkų kalnas // Tėvynė. – 1917, rugpj. 24. – Aut. nenurodytas.
Valančius M. Žemajtiu Wiskupiste / Wolonczewskis. – Wilniuj, 1848. – T. 1. – 337 p.; T. 2. – 274 p. – Tas pat: Valančius M. Raštai. – V., 1972. – T. 1, p. 21-402.