 |
|
Gimė 1819 m. sausio 14 d. Viljandyje, Estijoje, mirė – 1887 m. birželio 30 d. Tartu, Estijoje.
Baigė Tartu gimnaziją.
1837-1841 m. studijavo geologiją Tartu universitete, 1842-1843 m. Jenos ir Freiburgo universitetuose (Vokietijoje), 1844-1845 Berlyno universitete.
1843 m. Vienoje apgynė disertaciją ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.
1846-1854 m. dirbdamas Peterburgo Imperatoriškosos Mokslų Akademijos Minerologijos muziejaus konservatoriumi rengė ekspedicijas į Uralą bei Skandinaviją.
Nuo 1854 m. iki pat mirties Tartu universiteto geologijos profesorius, nuo 1860 m. mineralogijos daktaras.
Tyrinėdamas Pabaltijo kraštų geologiją susidurdavo su archeologiniais radiniais bei paminklais.
Labiausiai jį domino akmens amžius kaip glaudžiausiai susietas su geologija.
Grevinko tyrinėjimai Pabaltijyje sudaro ištisą epochą.
Be Estijos ir Latvijos, jis tyrinėjo ir šiaurės Lietuvą. Svarbiausi darbai skirti prekvartero amžiaus uolienoms. Pirmasis detaliai ištyrė viso Pabaltijo devoną ir suskirstė jį į tris aukštus: apatinį smiltainį, vidurinį dolomitinį ir viršutinį smiltainį.
Dabartinėje Peterburgo srityje, vadinamajame Didžiajame devono lauke išskyrė dvi facijas, kurias pavadino upių Velikaja ir Dauguva vardais. Darbe rėmėsi paleontologijos radiniais, detaliais uolienų slūgsojimo sąlygų tyrimais.
Jo 1861 m. žemėlapyje (M 1: 200 000) tiksliai parodyti bendri Livonijos, Kuršo ir šiaurės Lietuvos sandaros bruožai.
1879 m. išleido antrą detalesnį žemėlapį (M 1:600 000) su plačiu paaiškinamuoju tekstu. Pirmasis nustatė Lietuvoje permo (1857 m.) ir triaso (1878 m.) sistemų uolienas, nurodė kreidos išeigas prie Kauno (1872 m.).
Taip pat tyrė Pabaltijyje nukritusius meteoritus, domėjosi archeologiniais tyrimais.
Mokslininkas neišvengė klaidų, nustatydamas apatinės kreidos uolienų amžių. Klaidingos nuomonės apie šių uolienų terciaro amžių laikėsi G. Beretas, Antanas Giedraitis ir kt.
Grevinko archeologinė veikla Lietuvoje buvo epizodinio pobūdžio. Savo kruopštumu, apsiskaitymu jis įnešė šviežumo į sunkią archeologijos mokslo padėtį posukiliminiu laikotarpiu.
Svarbiausiais jo indėlis buvo gamtos mokslų, ypač geologijos ir laboratorinių tyrimų, rezultatų taikymas archeologinės medžiagos tyrimuose. Tuo jis aplenkė ne tik savo amžininkus, bet ir naujos kartos archeologus.
Tyrinėjimai
1868 m. kasinėjo Dimitravo kapinyne (Kretingos r.).
1868 m. kasinėjo Jadzų kapinyne (Kretingos r.).
1868 m. kasinėjo Pryšmančių kapinyne (Kretingos r.).
Svarbesnės publikacijos
Grewingk C. Das Grübenornament primitiver europäischer Keramik und dessen baltische Vertreter // Sitzungsberichte des Gelehrten Estnischen Gesellschaft (Dorpat). – 1880, p. 113-130.
Grewingk C. Das Steinalter der Ostseeprovinzen Liv-, Est- und Kurland und einiger angrenzenden Landstriche. – Dorpat, 1865. – 118 p.
Grewingk C. Geologie und Archeologie der Mergellagers von Kunda in Estland // Archiv für Naturkunde Liv-, Est- und Kurland (Dorpat). – 1882, t. 1, sąs. 9.
Grewingk C. Über die frühere Existenz des Renntiers in den Ostseeprovinz und dessen Kenntnis bei den Eingeborenen derselben // Schriften der Gelehrten Estnischen Gesellschaft (Dorpat). – 1872, Nr. 6.
Grewingk C. Über die frühere Existenze des Renntiers in den Ostseeprovinzen und dessen Kenntnis bei den Eingeborenen derselben. – Dorpat, 1867. – 28 p.
Grewingk C. Über heidnische Gräber Russisch–Litauens und einiger benachbarten Gegenden, insbesondere Lettlands und Weisrusslands // Verhandlungen der Gelehrten estnischen Gesellschaft (Dorpat). – 1870, t. 6., sąs. 1-2. – 241 p.
Grewingk C. Vergleich von Fundstücken aus dem bei Elbing liegenden Neustadter Gräberfelde mit solchen aus Livland und Litauen // Sitzungsberichte Gelehrten Estnischen Gesellschaft (Dorpat). – 1879, p. 242-243.
Grewingk C. Zur Archeologie des Balticums und Russlands. Steinalter, alteres und jüngeres Bronzealter // Archiv für Anthropologie (Braunschweig). – 1874, t. 7, p. 73-110; Atsp.: – Braunschweig, 1874. – 52 p.
Grewingk C. Zur Kentniss der Liv-, Est- und Kurland un einigen Nachbargegenden aufgefundenen Steinwerkzeuge heidnischer Vorzeit. – Dorpat, 1871. – 56 p. (Verhandlungen der Gelehrten Estnischen Gesellschaft, t. 7).